Pagaliau sulaukiau eilės pas neurologą, tačiau neturiu galimybės pats ten nuvykti. Kas mane nuveš? Kas galėtų palydėti? Man pačiam taip silpna ir nesaugu.
Kai aš, gydytojas, beviltiškai stebiu, kaip paskirta terapija neduoda atsako, pacientė/-as nesilaiko dietos, ir nematuoja kraujospūdžio, negeria vaistų, nesilaiko dietos, vis praleidžia insulino sušvirkštimą…
Kai noriu likti senti savo namuose ir būti nepriklausomas nuo vaikų, besiblaškančių tarp pareigos seniems tėvams, vaikams ir sutuoktiniui bei mėgstamos veiklos…
Kai beviltiškai bandau patekti priduoti kraujo, o ten eilė dviems savaitėms, kurių aš neturiu… kai nauji namai gerai, tačiau persikėlus į naują vietą gyventi, poliklinika liko toli, ten reikia vykti per visą miestą..
Kai mano vaikelis – kitoks, ir ne tik jo, bet kartais ir savęs nebesuprantu…Taip pavargau..
Kai gavau džiugią žinią „rytoj Jus išrašo iš ligoninės“ ir kartu nuliūdau, nes staiga supratau, kad nebus kam nupirkti maisto ar vaistų, net įlipti į vonią pačiam bus baisu, nes jei nukrisiu ir gulėsiu ten negalėdamas pasikelti?
Kai autizmo spektro sutrikimą turintis mano vaikas raidos centre neprisideda prie grupės atliekant kineziterapijos pratimų, o ergoterapijos pratimai smulkiajai motorikai neduoda naudos, nes su vaiku susitariu tik namų aplinkoje ir bendraujant individualiai.
Kai rytais parkinsono drebulys „išdrabsto“ maistą nespėjus įsidėti jo į burną, Alzheimerio „išretintos“ mintys nepamena ištuštinti vaistų dėžutės, artrito „išvagoti“ pirštai nesučiumpa vandens stiklinės, o po insulto kairė koja atsisako padėti dešinei palydėti kūną į tualetą ir nieko nėra namie.
Kai aš, slaugytoja, grįžtu į darbo vietą palydėjusi pacientą po dializės iki autobusiuko ir manęs nepalieka mintis, ar pacientui viskas bus gerai, jo namie, deja, niekas nelaukia.